Mokymosi aplinkos supratimas

Mes pradedame nuo vaizduojamojo besimokančiųjų, švietimo erdvių, kuriose jie veikia, ir skaitmeninių technologijų ryšio modelio pristatymo. Mes nustatome keturias pagrindines erdves (asmeninė mokymosi erdvė, mokymo erdvė, mokyklos erdvė ir gyvenamoji erdvė), kurios daro poveikį besimokančiųjų mokymosi patirčiai. Šios erdvės šiuo metu dar nėra gerai suprastos ir beveik kaip neformalaus ir formalaus vaikų mokymosi rezultatas nėra pripažintos ir įvertintos.

Tuomet mes išbandėme šio modelio pagrįstumą, panaudodami keleto nacionalinių tyrimo projektų, kuriuose buvo naudojami mišrūs kokybinių ir kiekybinių duomenų surinkimo būdai (fokus grupės, interviu, apklausos ir nacionalinių duomenų apie moksleivių rezultatus rinkiniai), rezultatus. Šiame straipsnyje pateikiami duomenys yra praktinių pavyzdžių analizės atskaitų duomenys, juose yra klasės darbo stebėjimų duomenys drauge su iš pirmųjų lūpų gautomis mokytojų, vadovų ir besimokančiųjų pastabomis. Mes atsižvelgiame į šių duomenų ir šio modelio reikšmę mūsų supratimui apie tai, kaip švietimo srityje būtų galima efektyviai panaudoti skaitmenines technologijas.

Tradicinio švietimo modelio atveju mokymosi erdvės kūrimo kontrolė buvo daugiausia mokymo institucijos ir mokytojo rankose. Fizinėms asmeninės mokymosi erdvės charakteristikoms mokytojai ir institucijos vis dar gali daryti įtaką, tačiau tos erdvės kūrimo ir technologijų naudojimo kontrolė yra besimokančiųjų rankose. Kad mokymasis būtų efektyvus, būtina suprasti skirtingas suasmeninto mokymosi erdves bei atsižvelgti į besimokančiųjų suvokimą ir elgseną.