Virtualus mobilumas: tarpkultūrinių mainų nauda

Šiame straipsnyje iš naujo formuluojame virtualaus mobilumo idėją ir supažindiname su „Movinter“ modeliavimo sistema, kuri aukštojo mokslo įstaigoms (AMĮ) padeda kurti ir įgyvendinti būdus, sudarančius galimybes kompleksiškai pritaikyti virtualų mobilumą ir gauti didesnę studijų internacionalizavimo patirtį.

Straipsnio pabaigoje pateikiamos rekomendacijos, ką turėtume daryti, kad per ateinantį dešimtmetį panaudotume virtualaus mobilumo teikiamas galimybes. Kad galėtume 1) demokratizuoti susipažinimo su tarptautine, tarpdalykine ir daugiakultūre studijų patirtimi galimybes, kurios šiuo metu yra prieinamos tik nedidelei studentų daliai, ir tokiu būdu įnešti savo indėlį į socialinę sanglaudą, 2) sukurti stabilų pedagogų ir mokslininkų bei jų įstaigų bendradarbiavimą, pagrindžiant jį vienas kitą papildančiais dalykais ir specializacijomis, kurie būtų pripažįstami bendradarbiaujant tinkluose, 3) paversti tikrove bendrus kvalifikacinius laipsnius, suteikiamus įvairiuose akademiniuose lygiuose (bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros programose) ir taikant skirtingas modulių formas (meistriškumo klases, pavienių dalykų studijas, seminarus ir keitimosi patyrimu užsiėmimus), netgi dar anksčiau negu akademinius laipsnius pripažins visos šalys, 4) susieti Europos universitetus (AMĮ) tarpusavyje ir su kitose pasaulio dalyse esančiais universitetais, turime ir toliau aiškintis, kodėl yra svarbus virtualus mobilumas, ir atkreipti dėmesį į dar neištirtas šios idėjos galimybes.