Kibernetinis saugumas ir švietimas
Sparta, kuria vaikai ir jaunimas įgyja prieigą prie internetinių, konverguojančių, mobiliųjų ir tinklais sujungtų terpių, neturi precedento visoje technologinių naujovių istorijoje. Tiriant saugumą elektroninėje erdvėje, pagrindinis dėmesys skiriamas dviems sritims: kaip apsaugoti strateginę ir ekonominę informaciją bei kaip užtikrinti žmonių, ypač jaunimo, saugumą. Kadangi šios susirūpinimą keliančios problemos kai kuriais aspektais sutampa, šiame specialiajame numeryje nagrinėjame antrąją, žmonių saugumo, problemą.
Galima drąsiai sakyti, kad saugumu elektroninėje erdvėje susirūpinta laiku, nes jis rezonuoja su vis garsesnėmis visuomenės diskusijomis apie mūsų, ir ypač jaunimo, saugumą – juk vis daugiau jaunuolių didžiąją savo gyvenimo laiko dalį leidžia kibernetinėje erdvėje arba virtualiame pasaulyje. Vykdant Europos masto Saugesnio interneto programą, stengtasi pagerinti žmonių supratimą, kovoti su neteisėtu turiniu, įtraukti pilietinę visuomenę į diskusijas apie problemas, susijusias su vaikų saugumu internete. Programos metu daug nuveikta kuriant solidžią duomenų bazę, kurioje kaupiama informacija apie tai, kaip jaunimas naudoja naujas technologijas. Vykdant minėtą programą, suformuotas Saugesnio interneto centrų tinklas, kuris šiuo metu veikia 30 Europos šalių. Tokiuose centruose yra informacinės ir pagalbos tarnybos, o daugumoje šalių – dar ir speciali linija, kurios numeriu galima pranešti apie neteisėtą turinį. Medžiagos šiam eLearning Papers numeriui pateikė ir kai kurie Saugesnio interneto centrai: jų atstovai pasidalino patirtimi apie tai, kaip lavindami visuomenę, skatino rūpintis saugumu internete.
Skaitmeninis raštingumas ir įgūdžiai – tai du svarbiausi dalykai, kurių būtinai reikia, jei norime saugiai naudotis internetu. Buvo apibrėžtos tam tikros kompetencijos, kurias jaunimas privalėtų įgyti tam, kad galėtų užsitikrinti savo saugumą internete. Prie tokių kompetencijų priskiriame gebėjimą pasirinkti, kokią naują terpę naudoti (įskaitant gebėjimą įvertinti šaltinius), supratimą apie tai, kaip internete save pristatyti kitiems privatumo, tapatybės ir reputacijos prasme, bei atsakingos ir etiškos elgsenos internete ugdymą.
Nors visi pripažįsta, jog rizika darosi neatidėliotina problema, vis dėlto kibernetinio saugumo klausimų įtraukimas į ugdymo turinį yra dar visai naujas ir tik geriausiu atveju pasitaikantis reiškinys. Dar reikėtų giliau panagrinėti ir suprasti tikrąjį rizikos pobūdį, o tuo pačiu atsakyti į kelis klausimus: kas yra rizika tada, kai dirbame su skaitmeninėmis terpėmis? Ar rizika internete prilygsta rizikai ne internete? Kur slypi potencialas, kuris leistų sumažinti žalą jaunimui? Ar namuose, mokykloje arba visuomenėje galime įgyti tokių įgūdžių, kurie leistų veiksmingai apsaugoti mokinius?
Apibrėždami riziką plačiau, galime sakyti, kad ją sudaro keli tarpusavyje susiję komponentai: pavojus, pati rizika ir žala. Pavyzdžiui, tikimybė, kad per užmegztus ryšius socialiniuose tinkluose vaikai bus tvirkinami (pavojus) yra santykinai maža (rizika), tačiau gali būti, kad tokie ryšiai vaikui padarys didžiulę žalą. Nors tikimybė, kad tinklavietėmis, iš kurių galima nelegaliai atsisiųsti muziką, naudosis paaugliai, yra labai didelė (pavojus), tačiau potenciali žala, kuri, nors ir reali, esminės įtakos tolesniam paauglių gyvenimui neturės, nebent Kovos su programinės įrangos vagystėmis federacijai (FAST) pavyktų sėkmingai pateikti kaltinimus. Šioje srityje, kur susiduriama su daugybe riziką veikiančių kintamųjų, reikėtų atrasti tinkamiausias darbo kryptis ir būdus, dalintis geriausia patirtimi ir diskusijų metu išsamiai aptarti, kaip skatinti moksleivius ir studentus saugiai naudotis internetu.
Bandymas spręsti kibernetinio saugumo klausimus lavinant visuomenę reiškia, kad reikia gerinti mokinių ir studentų supratimą apie jų veiksmų internete riziką ir pasekmes. Tam tikslui reikėtų platformos, kuri mokinius ir studentus mokytų atpažinti ir įveikti tikrąją riziką, pvz., duomenų vagystę arba seksualinį priekabiavimą, taip pat kuri juos supažindintų su veikiančiais rizikos prevencijos šaltiniais, pvz., Interneto policija. Be to, reikėtų atsižvelgti ir į kitų veikiančiųjų asmenų, pvz., tėvų ir globėjų, specialistų įstaigų, pvz., švietimo ministerijų, bei paties „sektoriaus“ vaidmenį.
Nors šiame numeryje neišvengiamai daugiausia dėmesio skiriama su skaitmeninėmis technologijomis ir jų naudotojų elgsena susijusiems neigiamiems aspektams, tai jokiu būdu nereiškia, kad sumenkinama ta teigiama nauda, kurią technologijos duoda jaunimo ir vyresnių besimokančių žmonių gyvenime. Pagrindinio tyrimo, kurį 2010 m. atliko ES „Kids Online“ organizacija, metu nustatyta, kad dėl didesnių galimybių, kurias suteikia interneto aplinka, rizikos laipsnis neišvengiamai padidėja, tačiau panašu, kad vien tik mažindami riziką, apribosime vaikų galimybes. Suteikti interneto naudotojams svarbiausių įgūdžių, kurių dėka jie sugebėtų priimti kompetentingus sprendimus dėl savo veiksmų internete, ir yra svarbus mokymo valdyti riziką procesas, kuris tuo pačiu leidžia žmogui tobulėti ir eksperimentuoti internete.
