Strategijos
Straipsniai
Įdiegiant nuotolinius šaltinius universitetų, kurie mokymą grindžia „veidu į veidą“ principu, kontekste. Studentų požiūris
25 Gegužė 2007
Šiame dokumente mes pristatome virtualios universiteto programos, kurią sukūrė Murcia universitetas Ispanijoje, vertinimo ataskaitą. Ši programa apima nuosavoje šio universiteto MVS (mokymosi valdymo sistemoje), kuri vadinama SUMA, universitetiniame kontekste sukurtų nuotolinių švietimo šaltinių, kurie būtų naudojami trijuose fakultetuose (chemijos, medicinos ir švietimo), projektavimą, gamybą ir naudojimą.
Šio vertinimo tikslas – labiau įsigilinti į šią programą IRT grindžiamų švietimo priemonių įgyvendinimo aukštojo mokslo srityje bei universiteto dėstytojų motyvacijos bei mokymo strategijų požiūriu.
Šioje ataskaitoje pateikiami studentų, kurie buvo įtraukti į šį eksperimentą, požiūriai. Atrankos būdu mes apklausėme 243 studentus, studijuojančius septyniuose skirtinguose kursuose. Iš jų sužinojome, kad:
a) Studentai nėra pasirengę naudoti daugialypę terpę tam, kad galėtų efektyviai mokytis. Dirbdami jie teikia pirmenybę paprastam tekstui. Skaitmeninis mūsų studentų raštingumas nėra pakankamas, kad galėtų pasiekti skaitmeninės daugialypės terpės žinias;
b) Studentų ir dėstytojų bendravimas nuotoliniu būdu yra labiau įprastas vartojant el. paštą, o ne kitas priemones (forumus, skelbimų lentas ir pan.). Mokymąsi tinklapyje nepakankamai vertina abi šalys;
c) Studentų požiūris į IRT yra teigiamas, tačiau nepriima jų labai džiaugsmingai;
d) Po šio eksperimento studentai nepradėjo daugiau naudotis savo kompiuteriais, tačiau pagerino IRT priemonių naudojimą;
e) Aukštojo mokslo atstovai supranta, kad IRT apima daugiau nei vieną mokymosi ir darbo šaltinį ir jie mato, kaip būtų svarbu, jei atsirastų galimybė dirbti su šiomis technologijomis studijų programų metu;
f) Vienas svarbiausių problemų, susijusių su nuotoliniu darbu, šaltinių – tai naudojamos MVS pobūdis ir charakteristikos.
Galiausiai ši ataskaita padėjo suprasti, kad svarbiausias elementas kalbant apie IRT diegimą aukštojo mokslo sistemoje – tai kursų metu naudojama pedagoginė metodika. Tai nauja riba, kuri turėtų būti giliau tyrinėjama.
Šioje ataskaitoje pateikiami studentų, kurie buvo įtraukti į šį eksperimentą, požiūriai. Atrankos būdu mes apklausėme 243 studentus, studijuojančius septyniuose skirtinguose kursuose. Iš jų sužinojome, kad:
a) Studentai nėra pasirengę naudoti daugialypę terpę tam, kad galėtų efektyviai mokytis. Dirbdami jie teikia pirmenybę paprastam tekstui. Skaitmeninis mūsų studentų raštingumas nėra pakankamas, kad galėtų pasiekti skaitmeninės daugialypės terpės žinias;
b) Studentų ir dėstytojų bendravimas nuotoliniu būdu yra labiau įprastas vartojant el. paštą, o ne kitas priemones (forumus, skelbimų lentas ir pan.). Mokymąsi tinklapyje nepakankamai vertina abi šalys;
c) Studentų požiūris į IRT yra teigiamas, tačiau nepriima jų labai džiaugsmingai;
d) Po šio eksperimento studentai nepradėjo daugiau naudotis savo kompiuteriais, tačiau pagerino IRT priemonių naudojimą;
e) Aukštojo mokslo atstovai supranta, kad IRT apima daugiau nei vieną mokymosi ir darbo šaltinį ir jie mato, kaip būtų svarbu, jei atsirastų galimybė dirbti su šiomis technologijomis studijų programų metu;
f) Vienas svarbiausių problemų, susijusių su nuotoliniu darbu, šaltinių – tai naudojamos MVS pobūdis ir charakteristikos.
Galiausiai ši ataskaita padėjo suprasti, kad svarbiausias elementas kalbant apie IRT diegimą aukštojo mokslo sistemoje – tai kursų metu naudojama pedagoginė metodika. Tai nauja riba, kuri turėtų būti giliau tyrinėjama.
Straipsniai
Naujos žinios, naujas mokymasis ir vertės kūrimas (Ariadnės siūlas)
13 Sausis 2006
Gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai veiksmingas žinių valdymas bei jo naujos techninės priemonės tampa lemiamos. Bet kurios švietimo sistemos ar įstaigos ateitis priklausys nuo jos gebėjimo veiksmingai valdyti šias žinias – o tai apima ir kvalifikuotą naujų technologijų naudojimą.
Kyla būtinybė persvarstyti visą mokymąsi pagal kitokią paradigmą, taip kuriant naujo tipo mokymąsi, galimą bet kokiame amžiuje, bet kokioje vietoje ir bet kurį laiką. Šiame straipsnyje Roberto Carneiro aiškina, kodėl šis pereinamasis laikotarpis sukelia netikrumą, ypač susitelkdamas į naujų technologijų naudojimą kuriant žinias ir į klausimą, kodėl mokymosi ir švietimo procesai, grindžiami nuolatiniu atsinaujinimu taikant naujas technologines priemones, užtikrina išlikimą.
"Harvard Business Review" (HBR), pasaulyje garsus žurnalas, laikomas svarbiu šaltiniu tiriant verslo kontekstą, išskyrė šešis nuoseklius vadybos teorijos raidos etapus per pastaruosius kelis dešimtmečius 1: - Mokslinė vadyba (nuo ~1922 m. iki ~1932 m.)
- Vyriausybės reguliavimas (nuo ~1932 m. iki ~1946 m.)
- Rinkodara ir diversifikavimas (nuo ~1946 m. iki ~ 1960 m.)
- Strategijos ir socialiniai pokyčiai (nuo ~1960 m. iki ~ 1972 m.)
- Konkurenciniai iššūkiai ir reorganizavimas (nuo ~ 1972 m. iki ~ 1988 m.)
- Globalizacija ir žinios (nuo ~1988 m. iki ~ ?)
Taigi jei sutiksime, kad žinios yra šiuolaikinės ekonomikos varomoji jėga, tokiu atveju jos degalai yra mokymasis. Dėl to mokymasis visą gyvenimą yra didžiulis šio naujojo amžiaus iššūkis tiek asmenims, tiek organizacijoms (organizacijoms, kurios mokosi).
Vis dėlto vertybių grandinėje duomenys–informacija –žinios–mokymasis trūksta paskutinės grandies, kuri iš tikrųjų teikia turtą (asmeninį ar organizacijų). Ši paskutinė grandis yra prasmės kūrimas 2.
Taip žinios įgyja naujų konotacijų: jos yra daugiareikšmės, valdomos nefragmentinių taisyklių, ne tiek objektyviai išreikštos, kiek subjektyviai sukurtos, o jų konkurencingumas remiasi žodžiais neišreikštu žinių kodeksu, kylančiu iš patirties. Žinių valdymas yra neatsiejamas nuo žmonių, kurie jas kuria, plečia, skleidžia ir suteikia joms pridėtinės vertės remdamiesi žinių nauda.
Mokymasis taip pat pastebimai kinta. Taikant naujo tipo mokymąsi, bet kokio amžiaus žmonės galės mokytis bet kokioje vietoje bet kurį laiką. Organizacijų srityje strateginė vadyba teikia pirmenybę vadinamoms "biologinėms" įmonėms, t. y. įmonėms, kurioms mokosi besivystydamos ir prisitaikydamos (o ne "mechaninėms" įmonėms, tiesiog kartojančioms buvusius veiksmus). Pagal šį naują verslo modelį sanglaudos tendencija, socialinio kapitalo reikšmė, bendradarbiavimo ryšiai, pasitikėjimu grįsti santykiai ir veiklos bendruomenės yra būtinas raidos išeities taškas. Taikant šį naują mokymosi (tiek individualaus, tiek organizacinio) modelį, svarbiausias vaidmuo vėl tenka asmeniui.
Šiame kontekste pagrindinis šio naujojo amžiaus tyrimų bei svarstymų objektas yra žmonių ir bendruomenių valdymas.
Iš tikrųjų organizacijas sudaro "sentipensante" 3 asmenys, gyvenantys tikslo ir prasmės bendruomenėse, nes jos yra pats tikriausias ir pagrindinis išeities taškas kuriant vertę, teikiant turtą ir siekiant tautų pažangos: į žinias mes paverčiame tik tą informaciją, kurią galime susieti su atitinkamais šablonais, o iš tikrųjų išmokstame tik tai, kas turi prasmę.
Todėl intelektinis kapitalas 4, pasireiškiantis kaip šiuolaikinės ekonomikos varomoji jėga, yra žmogiškojo kapitalo ir struktūrinio kapitalo išmintingo derinio, tinkamo organizacijų vertei puoselėti ir kurti, rezultatas. Naujos vertės grandinės ir tinklai, kurie yra pagrindinis turto ir konkurencingumo šaltinis, yra grindžiami, viena vertus, asmenų žiniomis ir gebėjimais, o kita vertus – organizacijų gebėjimu efektyviai susieti šiuos nematerialius išteklius, kad atsinaujintų ir iškiltų konkurencinėje kovoje.
Todėl neturėtų būti nuostabu, kad Singapūro – šalies, pirmaujančios tarptautinių organizacijų skatinamų standartizuotų žinių testų srityje, vyriausybė formuluoja naują vystymosi strategiją pagal keturis esminius mokymosi aspektus 5:
- žinių kapitalas: mokyklų programa turi būti sutrumpinta 20 %, kad mokiniai galėtų gilintis į sprendimų kompleksą ir tarpdisciplinines problemas;
- vaizduotės kapitalas: jis yra grindžiamas naujų ekosistemų, teigiamai reaguojančių į naujoves ir verslą, palaikymu;
- emocinis kapitalas: jo tikslas – sukurti emocinio stabilumo ir ramybės atmosferą, padedančią išlaikyti geriausias tarptautines komandas bei kapitalą;
- socialinis kapitalas: juo siekiama darnaus užimtumo ir pagrindinių bendruomenės ryšių sutvirtinimo.
Mes gyvename naujame amžiuje – sudėtingame, bet intriguojančiame. Šį naują amžių, kaip rodo pastarųjų 250 metų įvykiai, į priekį stumia technologija.
Carlota Pérez patraukliai aiškina, ko mus galėtų pamokyti "istoriniai dėsningumai" 6. Remdamasi savo tyrimu apie technologines revoliucijas, įvykusias per pastaruosius 250 metų, autorė teigia, kad kiekviena nauja ekonominė epocha prasideda dideliais technologiniais šuoliais, kurie pasireiškia dviem būdais:
- atsiranda efektyvūs naujų produktų bei paslaugų telkiniai ir nauji infrastruktūros tinklai;
- įsitvirtina nauja technologinė–ekonominė paradigma, kurią apibrėžia naujos bendros plačių galimybių technologijos, nauji organizavimo principai, kiti verslo modeliai ir infrastruktūra, užtikrinantys nedidelę savikainą (o tai skatina staigų produktyvumo padidėjimą).
Carlota Pérez teigimu, dabar žmonija yra pasiekusi paskutinės technologijos revoliucijos "lūžio momentą". Informacijos ir ryšių technologijų (IRT) įsitvirtinimo laikotarpį, kuris tęsėsi pastaruosius trisdešimt metų – ir kurio pasekmė buvo "kūrybinis griovimas" bei naujos socialinės paradigmos, informacijos ir žinių visuomenės, skleidimas – gali sekti naujos pergalingos paradigmos įdiegimo ir visiško jos suklestėjimo laikotarpis. Remiantis mokslininkės tyrimu, pereinamasis laikotarpis, kuriuo gyvename – "lūžio momentas" – pasižymi nestabilumu, neužtikrintumu, spekuliacijų ir institucinių reorganizacijų "muilo burbulų" sprogimu.
Jei ši interpretacija pasirodys teisinga, mūsų "garbiosios" institucijos – tokios kaip mokykla, universitetas, vyriausybė ir pačios įmonės – bus priverstos skubiai atlikti struktūrinių pakeitimų ir imtis didelių reformų.
Naujovių kūrimas žinių ir mokymosi srityje priklauso nuo to, kaip gerai žmonės sugeba keisti, vadovauti, dirbti, bendrauti ir kurti vertę naudodamiesi naujomis technologijomis.
Šiandien elektroninis mokymasis ir mišrusis mokymasis yra galingos priemonės asmenų vertei puoselėti ir mokymuisi bei naujovių diegimui organizacijose skatinti. Naujos žinios ir naujas mokymasis, ypatingai palaikomas naujų technologijų, yra tas siūlas, kuris leis mums sėkmingai įveikti būsimus svaiginančius pokyčius.
Todėl vietoj išskaidytų problemos interpretacijų, susijusių su viena ar kita technologija, iškyla pagrindinis iššūkis persvarstyti visą mokymąsi pagal kitą paradigmą, kitaip tariant, pradėti mąstyti naujo mokymosi terminais.
Iš antikinės Graikijos mitologijos žinome, kad Tesėjui, užmušusiam Minotaurą, rasti kelią iš labirinto ir išgelbėti kitus pasiklydusius jame padėjo Ariadnės siūlas.
Šiandien, kaip ir anksčiau, Ariadnės siūlas gali mus išgelbėti.
Roberto Carneiro
Universidade Católica Portuguesa
Kyla būtinybė persvarstyti visą mokymąsi pagal kitokią paradigmą, taip kuriant naujo tipo mokymąsi, galimą bet kokiame amžiuje, bet kokioje vietoje ir bet kurį laiką. Šiame straipsnyje Roberto Carneiro aiškina, kodėl šis pereinamasis laikotarpis sukelia netikrumą, ypač susitelkdamas į naujų technologijų naudojimą kuriant žinias ir į klausimą, kodėl mokymosi ir švietimo procesai, grindžiami nuolatiniu atsinaujinimu taikant naujas technologines priemones, užtikrina išlikimą.
- "75 Years of Management - Ideas and Practice 1992-1997", Harvard Business Review, Harvard Business School Publishing Corporation, Boston, 1997.
- Carneiro, R., "La educación, el aprendizaje y el sentido", Encuentro Sentidos de la Educación – Cultivar la Humanidad, OREALC/UNESCO, Santiago, Chile, 2005.
- Žodis, sudarytas Eduardo Galeano knygoje "The Book of Embraces" (1989) refleksijos būdui, jungiančiam jausmą ir mąstymą, nuojautą ir realybę, apibrėžti.
- Stewart, T., Capital Intelectual: A Nova Riqueza das Organizaēões, Ed. Sķlabo, Lisabona, 1999.
- Carneiro, R., "Informaēćo, Conhecimento e Pessoas", Caixa em Revista, CGD, Lisabona, 2005, p. 26-29.
- Pérez, C., Technological Revolutions and Financial Capital: The Dynamics of Bubbles and Golden Ages. Edward Elgar, Cheltenham, 2002.
Straipsniai
„E-mokymas turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi”
30 Gruodis 2004
Tony Bates turi aiškią nuomonę apie technologijų poveikį universitetuose. Jis mano, kad e-mokymas turi būti taikomas naujoms rinkoms arba specialiems pedagoginiams tikslams ir siūlo strateginį metodą įgyvendinant e-mokymąsi.
Dr. Bates 2003 m. pabaigoje baigė dėstyti Kanados British Columbia universitete, kur jis užėmė Tęstinių studijų skyriaus nuotolinio lavinimo ir technologijų direktoriaus pareigas. Šiuo metu jis nepilnu etatu dėsto Universitat Oberta de Catalunya (UOC). Šioje įstaigoje jis atsako už mokslinių tyrimų programos kūrimą e-mokymo srityje, pagrindinį dėmesį skiriant trims aspektams: politikai, mokymui virtualioje aplinkoje ir interneto paslaugoms bei turinio valdymui.
Šiame interviu dr. Bates pateikė savo aiškią nuomonę apie daugybę problemų, su kuriomis susiduria universitetai.
Pradėkime nuo prototipinio klausimo: kokį vaidmenį ITT turėtų vaidinti „tradiciniuose“ universitetuose?
Pradėkime nuo to, ką norėčiau pamatyti vykstant. Norėčiau, kad e-mokymui pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tose srityse, kur jis galėtų duoti daugiausiai naudos. Jis turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi. Turėtume suvokti, kad e-mokymas yra brangus ir reikalauja daug dėstytojo laiko, ypač iš pradžių. Tai reiškia, kad dėstytojų laukia daug pokyčių, jeigu jie nori tai daryti gerai.
Ką turite omenyje, sakydamas, kad e-mokymas turi būti naudojamas strategiškai?
Tai gali reikšti, kad e-mokymas turėtų būti naudojamas naujose rinkose, pvz., mokymosi visą gyvenimą rinkoje, kuri pati už save sumokės. Arba tai gali reikšti ITT naudojimą tam tikrų dalykų konkretiems pedagoginiams tikslams. Pavyzdžiui, statistika – tai sritis, kurioje studentams iškyla nemažai sunkumų ir technologijos su grafika, vaizdine medžiaga arba animacija gali tikrai padėti mokymui.
Kodėl e-mokymas netaikomas su vis didesne išmone aukštojo mokslo srityje?
Yra daugybė priežasčių. E-mokymo plėtra reikalauja daugiau darbo, o dėstantys mokslininkai labai racionaliai nusprendžia, kam skirti savo laiką. Ypač mokslinių tyrimų universitetuose yra aiški priešprieša, kuomet stengiamasi kuo mažiau laiko skirti mokymui ir kuo daugiau – moksliniams tyrimams. Dėstytojai norėtų, kad ITT būtų naudojamos taip, kad tai sumažintų mokymui skiriamą laiką, tačiau tai yra sudėtinga.
Tačiau panašu, kad tam tikrose srityse e-mokymas iš tiesų gali sumažinti mokymui skiriamą laiką.
Taip, tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai mokymo kursas keičiamas iš esmės, kad būtų galima naudoti technologijas. Humanitariniuose moksluose, arba srityse, kur reikia daugiau diskusijų ir dialogo, dėstytojas iš tiesų turi skirti nemažai laiko tiek kuriant programą, tiek ir dėstant pagal ją. Jeigu nebus keičiama atlygio sistema ir už dėstymą nebus mokama tiek pat, jeigu ne daugiau, kaip už mokslinius tyrimus, dėstytojams nėra jokios paskatos ką nors keisti. Tai viena iš didesnių, jei ne pati didžiausia, kliūtis.
Ar prastas dėstytojų pedagoginis parengimas negalėtų būti kita kliūtimi?
Dėstytojams trūksta pedagoginio parengimo, todėl jie neturi gerų galimybių keisti dėstymo metodiką. Yra du būdai šiai problemai išspręsti. Vienas – reikalauti, kad dėstytojai turėtų pedagoginį išsilavinimą, tačiau čia ir vėl iškyla mokslinių tyrimų problema. Jeigu paprašysite, kad dėstytojai įgytų pedagogo kvalifikaciją, jie tikriausiai pereis į kitą universitetą, kuriame to nebus reikalaujama. Ši problema aktuali visai sistemai. O norint pakeisti visą sistemą, turėtų įsikišti ir valdžia, ko universitetai labai nemėgsta.
Nepanašu, kad profesinė pedagogo kvalifikacija yra reali galimybė dėstytojams… Koks yra antrasis būdas įtraukti akademikus į e-mokymo plėtrą?
Profesinės kvalifikacijos alternatyva yra lygiai taip pat nepriimta daugeliui dėstytojų – tai reiškia bendradarbiauti su profesionaliais pedagogais, metodininkais ir technologijų žinovais, pavyzdžiui, interneto programuotojais. Mano manymu, tai pats geriausias būdas akademikams prisidėti prie e-mokymo plėtros. Šiuo atveju jiems nebūtina išmanyti visas sritis, tereikia pagrindinį dėmesį skirti savo dalykui ir tam, kaip geriausiai dėstyti medžiagą. Tuo pačiu jie turi būti atviri metodininkų pasiūlymams, kaip pakeisti mokymą, kad būtų galima pritaikyti technologijas.
O kaip studentai? Kai kurios apklausos rodo, kad universitetų studentų manymu e-mokymas tėra priemonė sudaryti galimybes mokytis nuošaliose regionuose, bet ne geras mokymosi būdas.
Reikia suprasti, kad e-mokymas yra labai jauna sritis. Pirmieji kursai internete atsirado tik 1996 metais, todėl nenuostabu, kad plačioji visuomenė ir studentai nelabai įsivaizduoja tikrojo potencialo. Be to, tai priklauso nuo to, su kuo kalbate. Jeigu paklausite pirmosios studijų pakopos studentų, jiems e-mokymas tėra tik naudinga priemonė, į kurią jie neiškeistų asmeninio kontakto su dėstytoju. Jiems patinka bendravimo aspektas. Būtent todėl jie ir stojo į universitetą.
Ar dirbantys studentai taip pat, sakytume, skeptiškai žiūri į e-mokymą?
Atsakydamas į jūsų klausimą, pateiksiu pavyzdį. Pastaruoju metu mokestis už mokslą Kanadoje išaugo ir siekia apie 3000 eurų per metus. Tai privertė daugelį studentų dirbti ne visą darbo dieną, todėl jiems e-mokymas atrodo patrauklus, nes tai lankstus metodas ir leidžia derinti darbą su mokslais. Jeigu jie praleidžia paskaitą, medžiagą gali susirasti internete. Jeigu paklausite dirbančių žmonių, dauguma rinktųsi e-mokymą, o ne važinėjimą į paskaitas universitete.
Mano galva, tai yra esminis aspektas. Yra daugybė specialistų, kuriems reikia pagerinti įgūdžius, todėl e-mokymas jiems puiki galimybė. Tačiau atrodo, kad tik nedaugelis supranta e-mokymo potencialą.
Daugelis žmonių nevertina šios idėjos, kadangi šiuo metu pasiūla nėra itin didelė. Tęstinio profesinio lavinimo rinka reaguotų į elektroninio ryšio programas, jeigu jas siūlytų geros reputacijos universitetai. Tačiau bėda ta, kad geros reputacijos universitetai, kuriuose atliekami moksliniai tyrimai, nepakankamai dėmesio skiria mokymuisi visą gyvenimą, kadangi jie tai laiko papildomu darbu. Svarbiausia yra sukurti ekonominį modelį, kuris pritrauktų daugiau dėstytojų į universitetą, kuriems būtų mokama iš tęstinio profesinio mokymo programų. Šiems dėstytojams iš tiesų turėtų būti mokama iš studentų mokesčių. Toks studentas tikrai mokėtų visą mokestį. Visos tokios pajamos galėtų grįžti į akademinį fakultetą, kad šis galėtų samdyti naujus dėstytojus. Taip e-mokymas netaptų papildomu darbu universitete jau dirbantiems dėstytojams. Tai skatina fakultetus siūlyti e-mokymą, kurio rinka dar nėra pakankamai išnaudota, bent jau Europoje.
Kiek būtų įmanoma standartizuoti e-mokymą ir jį naudoti keliose srityse?
Aš į tai žiūriu skeptiškai. Tam tikrą turinį galima standartizuoti, tikriausiai matematikos ir fizikos dalykus. Tačiau ne turinys kelia problemų. Didelė dalis mokymo turi kultūrinį ir socialinį pagrindą. Pramoniniame ekonominiame modelyje, kuriame yra hierarchijų, informacijos perdavimo modelis veikia puikiai, kadangi informacija ateina iš viršaus ir ja neabejojama. Tačiau ypač dideliuose universitetuose yra ta pati hierarchija – profesoriai, dėstytojai, mokslininkai ir studentai, todėl perdavimo modelis tinka pramoninei visuomenei.
Kaip suprantu, jūs nemanote, kad šis modelis turi puikią ateitį…
Pereinant prie žinių visuomenės, kurioje reikalinga didesnė asmeninė atsakomybė už mokymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą, bei reikia nuolat taikyti mokymąsi darbe, būtinas kitoks mokymas. Būtina pereiti prie problemų sprendimo ir praktinių pavyzdžių nagrinėjimo. Tai kitoks, tarkime, fizikos mokymo metodas, kai fizika tampa priemone tikslui pasiekti, o ne pačiu tikslu. Ypač profesinio lavinimo srityje mokymas yra labiau tarpdalykinis, daugiau dėmesio skirianma ne turiniui, o temai ir problemai.
Ką rekomenduotumėte universitetams, norintiems pradėti diegti e-mokymą?
Manau, kad universitetams reikia pereiti plėtros etapus. Pirmąjį jų pavadinčiau vienišų karių etapu, kai atskiri technologijų įkvėpti žmonės dirba savarankiškai ir eksperimentuoja. Antrasis etapas – kai vieniši kariai pradeda spausti universiteto administraciją jiems padėti ir skirti išteklių. Po to seka trečiasis etapas – sparti nekoordinuota veikla, kai vienu metu vyksta daugybė dalykų ir todėl iškyla daugybė problemų. Taip pereinama prie ketvirtojo etapo, kuriuo svarbiausia dėmesys, politika ir prioritetai. Šiuo etapu įstaiga pradeda mąstyti strategiškai: kurios sritys labiausiai tinka e-mokymui? Kokią politiką reikėtų įgyvendinti? Kokia techninė ir pedagoginė parama būtina dėstytojams? Penktasis ir paskutinysis etapas – tai tvarusis ir kokybiškas e-mokymo taikymas pasirinktose srityse arba konkrečiose tikslinėse grupėse.
Ką patartumėte įstaigoms, kurios yra pasiekusios įvairius e-mokymo diegimo etapus?
Manau, kad dauguma įstaigų yra pasiekusios trečiąjį, t.y. nekoordinuojamos veiklos, etapą. Joms rekomenduočiau įdiegti reikiamą procesą. Reikėtų sukurti komitetą, kuris nagrinėtų politikas ir prioritetus bei parengtų tam tikrą e-mokymo planą. Antra, būtina užtikrinti, kad yra samdomi reikalingi etatiniai darbuotojai, teikiantys paramą. Viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad programuotojai ir metodininkai yra samdomi pagal sutartį. Jie gerai dirba, pradeda mokytis, tačiau sutartis baigiasi ir jie išeina bei įsidarbina kitur. Todėl labai svarbu, kad universitetuose būtų taikomos žmogiškųjų išteklių programos ir numatytos karjeros galimybės šiems žmonėms.
Kas svarbiau: įstaigos parengtos politikos ar atskirų dėstytojų noras dalyvauti?
Tai procesas, kuris vyksta iš viršaus į apačią ir atvirkščiai. Įstaiga turi suformuoti strategijas, tačiau idėjos turi būti siūlomos ir dėstytojų. Jeigu akademikai nenori užsiimti e-mokymu, vargu ar tai taps realybe.
Tony Bates asmeniniame tinklalapyje
yra daug naudingos informacijos apie jo veiklą ir publikacijas.
Taip pat žr. straipsnį „Europos universitetų virtualieji modeliai“ kuriame pateikiama pasaulinė e-mokymo aukštojo mokslo įstaigose perspektyva.
Šiame interviu dr. Bates pateikė savo aiškią nuomonę apie daugybę problemų, su kuriomis susiduria universitetai.
Pradėkime nuo prototipinio klausimo: kokį vaidmenį ITT turėtų vaidinti „tradiciniuose“ universitetuose?
Pradėkime nuo to, ką norėčiau pamatyti vykstant. Norėčiau, kad e-mokymui pagrindinis dėmesys būtų skiriamas tose srityse, kur jis galėtų duoti daugiausiai naudos. Jis turėtų būti naudojamas strategiškai, o ne kaip priemonė, kurią naudoja visi. Turėtume suvokti, kad e-mokymas yra brangus ir reikalauja daug dėstytojo laiko, ypač iš pradžių. Tai reiškia, kad dėstytojų laukia daug pokyčių, jeigu jie nori tai daryti gerai.
Ką turite omenyje, sakydamas, kad e-mokymas turi būti naudojamas strategiškai?
Tai gali reikšti, kad e-mokymas turėtų būti naudojamas naujose rinkose, pvz., mokymosi visą gyvenimą rinkoje, kuri pati už save sumokės. Arba tai gali reikšti ITT naudojimą tam tikrų dalykų konkretiems pedagoginiams tikslams. Pavyzdžiui, statistika – tai sritis, kurioje studentams iškyla nemažai sunkumų ir technologijos su grafika, vaizdine medžiaga arba animacija gali tikrai padėti mokymui.
Kodėl e-mokymas netaikomas su vis didesne išmone aukštojo mokslo srityje?
Yra daugybė priežasčių. E-mokymo plėtra reikalauja daugiau darbo, o dėstantys mokslininkai labai racionaliai nusprendžia, kam skirti savo laiką. Ypač mokslinių tyrimų universitetuose yra aiški priešprieša, kuomet stengiamasi kuo mažiau laiko skirti mokymui ir kuo daugiau – moksliniams tyrimams. Dėstytojai norėtų, kad ITT būtų naudojamos taip, kad tai sumažintų mokymui skiriamą laiką, tačiau tai yra sudėtinga.
Tačiau panašu, kad tam tikrose srityse e-mokymas iš tiesų gali sumažinti mokymui skiriamą laiką.
Taip, tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai mokymo kursas keičiamas iš esmės, kad būtų galima naudoti technologijas. Humanitariniuose moksluose, arba srityse, kur reikia daugiau diskusijų ir dialogo, dėstytojas iš tiesų turi skirti nemažai laiko tiek kuriant programą, tiek ir dėstant pagal ją. Jeigu nebus keičiama atlygio sistema ir už dėstymą nebus mokama tiek pat, jeigu ne daugiau, kaip už mokslinius tyrimus, dėstytojams nėra jokios paskatos ką nors keisti. Tai viena iš didesnių, jei ne pati didžiausia, kliūtis.
Ar prastas dėstytojų pedagoginis parengimas negalėtų būti kita kliūtimi?
Dėstytojams trūksta pedagoginio parengimo, todėl jie neturi gerų galimybių keisti dėstymo metodiką. Yra du būdai šiai problemai išspręsti. Vienas – reikalauti, kad dėstytojai turėtų pedagoginį išsilavinimą, tačiau čia ir vėl iškyla mokslinių tyrimų problema. Jeigu paprašysite, kad dėstytojai įgytų pedagogo kvalifikaciją, jie tikriausiai pereis į kitą universitetą, kuriame to nebus reikalaujama. Ši problema aktuali visai sistemai. O norint pakeisti visą sistemą, turėtų įsikišti ir valdžia, ko universitetai labai nemėgsta.
Nepanašu, kad profesinė pedagogo kvalifikacija yra reali galimybė dėstytojams… Koks yra antrasis būdas įtraukti akademikus į e-mokymo plėtrą?
Profesinės kvalifikacijos alternatyva yra lygiai taip pat nepriimta daugeliui dėstytojų – tai reiškia bendradarbiauti su profesionaliais pedagogais, metodininkais ir technologijų žinovais, pavyzdžiui, interneto programuotojais. Mano manymu, tai pats geriausias būdas akademikams prisidėti prie e-mokymo plėtros. Šiuo atveju jiems nebūtina išmanyti visas sritis, tereikia pagrindinį dėmesį skirti savo dalykui ir tam, kaip geriausiai dėstyti medžiagą. Tuo pačiu jie turi būti atviri metodininkų pasiūlymams, kaip pakeisti mokymą, kad būtų galima pritaikyti technologijas.
O kaip studentai? Kai kurios apklausos rodo, kad universitetų studentų manymu e-mokymas tėra priemonė sudaryti galimybes mokytis nuošaliose regionuose, bet ne geras mokymosi būdas.
Reikia suprasti, kad e-mokymas yra labai jauna sritis. Pirmieji kursai internete atsirado tik 1996 metais, todėl nenuostabu, kad plačioji visuomenė ir studentai nelabai įsivaizduoja tikrojo potencialo. Be to, tai priklauso nuo to, su kuo kalbate. Jeigu paklausite pirmosios studijų pakopos studentų, jiems e-mokymas tėra tik naudinga priemonė, į kurią jie neiškeistų asmeninio kontakto su dėstytoju. Jiems patinka bendravimo aspektas. Būtent todėl jie ir stojo į universitetą.
Ar dirbantys studentai taip pat, sakytume, skeptiškai žiūri į e-mokymą?
Atsakydamas į jūsų klausimą, pateiksiu pavyzdį. Pastaruoju metu mokestis už mokslą Kanadoje išaugo ir siekia apie 3000 eurų per metus. Tai privertė daugelį studentų dirbti ne visą darbo dieną, todėl jiems e-mokymas atrodo patrauklus, nes tai lankstus metodas ir leidžia derinti darbą su mokslais. Jeigu jie praleidžia paskaitą, medžiagą gali susirasti internete. Jeigu paklausite dirbančių žmonių, dauguma rinktųsi e-mokymą, o ne važinėjimą į paskaitas universitete.
Mano galva, tai yra esminis aspektas. Yra daugybė specialistų, kuriems reikia pagerinti įgūdžius, todėl e-mokymas jiems puiki galimybė. Tačiau atrodo, kad tik nedaugelis supranta e-mokymo potencialą.
Daugelis žmonių nevertina šios idėjos, kadangi šiuo metu pasiūla nėra itin didelė. Tęstinio profesinio lavinimo rinka reaguotų į elektroninio ryšio programas, jeigu jas siūlytų geros reputacijos universitetai. Tačiau bėda ta, kad geros reputacijos universitetai, kuriuose atliekami moksliniai tyrimai, nepakankamai dėmesio skiria mokymuisi visą gyvenimą, kadangi jie tai laiko papildomu darbu. Svarbiausia yra sukurti ekonominį modelį, kuris pritrauktų daugiau dėstytojų į universitetą, kuriems būtų mokama iš tęstinio profesinio mokymo programų. Šiems dėstytojams iš tiesų turėtų būti mokama iš studentų mokesčių. Toks studentas tikrai mokėtų visą mokestį. Visos tokios pajamos galėtų grįžti į akademinį fakultetą, kad šis galėtų samdyti naujus dėstytojus. Taip e-mokymas netaptų papildomu darbu universitete jau dirbantiems dėstytojams. Tai skatina fakultetus siūlyti e-mokymą, kurio rinka dar nėra pakankamai išnaudota, bent jau Europoje.
Kiek būtų įmanoma standartizuoti e-mokymą ir jį naudoti keliose srityse?
Aš į tai žiūriu skeptiškai. Tam tikrą turinį galima standartizuoti, tikriausiai matematikos ir fizikos dalykus. Tačiau ne turinys kelia problemų. Didelė dalis mokymo turi kultūrinį ir socialinį pagrindą. Pramoniniame ekonominiame modelyje, kuriame yra hierarchijų, informacijos perdavimo modelis veikia puikiai, kadangi informacija ateina iš viršaus ir ja neabejojama. Tačiau ypač dideliuose universitetuose yra ta pati hierarchija – profesoriai, dėstytojai, mokslininkai ir studentai, todėl perdavimo modelis tinka pramoninei visuomenei.
Kaip suprantu, jūs nemanote, kad šis modelis turi puikią ateitį…
Pereinant prie žinių visuomenės, kurioje reikalinga didesnė asmeninė atsakomybė už mokymąsi ir mokymąsi visą gyvenimą, bei reikia nuolat taikyti mokymąsi darbe, būtinas kitoks mokymas. Būtina pereiti prie problemų sprendimo ir praktinių pavyzdžių nagrinėjimo. Tai kitoks, tarkime, fizikos mokymo metodas, kai fizika tampa priemone tikslui pasiekti, o ne pačiu tikslu. Ypač profesinio lavinimo srityje mokymas yra labiau tarpdalykinis, daugiau dėmesio skirianma ne turiniui, o temai ir problemai.
Ką rekomenduotumėte universitetams, norintiems pradėti diegti e-mokymą?
Manau, kad universitetams reikia pereiti plėtros etapus. Pirmąjį jų pavadinčiau vienišų karių etapu, kai atskiri technologijų įkvėpti žmonės dirba savarankiškai ir eksperimentuoja. Antrasis etapas – kai vieniši kariai pradeda spausti universiteto administraciją jiems padėti ir skirti išteklių. Po to seka trečiasis etapas – sparti nekoordinuota veikla, kai vienu metu vyksta daugybė dalykų ir todėl iškyla daugybė problemų. Taip pereinama prie ketvirtojo etapo, kuriuo svarbiausia dėmesys, politika ir prioritetai. Šiuo etapu įstaiga pradeda mąstyti strategiškai: kurios sritys labiausiai tinka e-mokymui? Kokią politiką reikėtų įgyvendinti? Kokia techninė ir pedagoginė parama būtina dėstytojams? Penktasis ir paskutinysis etapas – tai tvarusis ir kokybiškas e-mokymo taikymas pasirinktose srityse arba konkrečiose tikslinėse grupėse.
Ką patartumėte įstaigoms, kurios yra pasiekusios įvairius e-mokymo diegimo etapus?
Manau, kad dauguma įstaigų yra pasiekusios trečiąjį, t.y. nekoordinuojamos veiklos, etapą. Joms rekomenduočiau įdiegti reikiamą procesą. Reikėtų sukurti komitetą, kuris nagrinėtų politikas ir prioritetus bei parengtų tam tikrą e-mokymo planą. Antra, būtina užtikrinti, kad yra samdomi reikalingi etatiniai darbuotojai, teikiantys paramą. Viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad programuotojai ir metodininkai yra samdomi pagal sutartį. Jie gerai dirba, pradeda mokytis, tačiau sutartis baigiasi ir jie išeina bei įsidarbina kitur. Todėl labai svarbu, kad universitetuose būtų taikomos žmogiškųjų išteklių programos ir numatytos karjeros galimybės šiems žmonėms.
Kas svarbiau: įstaigos parengtos politikos ar atskirų dėstytojų noras dalyvauti?
Tai procesas, kuris vyksta iš viršaus į apačią ir atvirkščiai. Įstaiga turi suformuoti strategijas, tačiau idėjos turi būti siūlomos ir dėstytojų. Jeigu akademikai nenori užsiimti e-mokymu, vargu ar tai taps realybe.
Tony Bates asmeniniame tinklalapyje
yra daug naudingos informacijos apie jo veiklą ir publikacijas.
Taip pat žr. straipsnį „Europos universitetų virtualieji modeliai“ kuriame pateikiama pasaulinė e-mokymo aukštojo mokslo įstaigose perspektyva.